Žmogus yra viena iš gyvybės formų Žemės planetoje, todėl aplinka veikia jį. Nors žmogus gyvena Žemėje trumpiausiai, tačiau iš visų gyvų individų labiausiai sugeba keisti supančią aplinką. Aplinka formuoja žmogaus asmenybę ir jo sveikatą. Žmogaus teisė į saugią aplinką nustatyta Jungtinių Tautų veiklos programoje, priimtoje Rio de Ženeire 1992 metais, kur pabrėžiama, kad tausojančios plėtros centrinis dėmesys turi būti skiriamas žmogui, jo sveikam ir produktyviam gyvenimui harmonijoje su gamta.

Žmonės visada domėjosi aplinka, kurioje gyvena. Aplinkos pažinimas suteikia žmogui galimybių tapti kūrėju ir gerinti savo aplinkos kokybę. Kaimo žmogus, gyvendamas natūralesnėje gamtinėje aplinkoje turi didesnes galimybes sąveikauti su gamta ir net būti jos dalimi. Ūkininkui reikia pažinti kraštovaizdį, kuris supa jį ir harmoningai įsilieti į jo dalis. Kraštovaizdis yra sudėtinga, nuolat besikeičianti gamtinių ir žmogaus sukurtų komponentų erdvinė sistema. Jį sudaro šios dalys: reljefas, dirvožemis, vanduo, oras, augalija, gyvūnija ir žmogaus sukurti įvairūs statiniai bei įrenginiai.

Reljefas yra žemės paviršiaus formų visuma. Jis yra viso kraštovaizdžio pamatas. Visas Lietuvos paviršius formavosi prieš 15 - 18 tūkstančių metų, paskutiniajam ledynui pradėjus trauktis iš Lietuvos. Susidariusio paviršiaus nelygumų skalė tikrai nedidelė, apimanti vos 300 metrų. Visos Europos atžvilgiu Lietuva yra lygumų ir net žemumų kraštas. Kalvotos aukštumos užima vos penktadalį teritorijos. Vidutinis Lietuvos teritorijos aukštis beveik 100 metrų. Aukščiausia Lietuvos žemės paviršiaus vieta - 294 m aukščiau jūros lygio - Juozapinės masyve. Teigiamos (išgaubtos) žemės paviršiaus formos kalnai, kalvos; neigiamos (įgaubtos) - slėniai, raguvos, daubos; tarpinės formos yra lygumos, žemumos, plokštikalnės, šlaitai. Profesorius A.Basalykas sudarė Lietuvos fizinio geografinio rajonavimo žemėlapį, išskirdamas penkias fizines geografines sritis:

I. Baltijos duburio sritis - Baltijos pakrantės ir Nemuno deltos lyguma.

II. Kuršo - Žemaičių plynaukštė - Vidurio Žemaičių aukštuma Vakarų Kuršo aukštuma, Rytų Žemaičių plynaukštė, Ventos vidurupio lyguma.

III. Pabaltijo žemumos sritis - Žemgalės lyguma, Mūšos - Nemunėlio lyguma, Nevėžio lyguma, Nemuno žemupio lyguma, Nemuno vidurio ir Neries žemupio plynaukštė.

IV. Paskutiniojo apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų sritis - Vakarų Aukštaičių plynaukštė, Aukštaičių aukštuma, Pietų Lietuvos aukštuma (Dzūkų ir Sūduvos) aukštuma, Švenčionių - Naročiaus aukštuma, Dysnos lyguma.

V. Paskutiniojo apledėjimo pakraštinių zandrinių lygumų sritis - Šiaurryčių (Žeimenos - Neries vidurupio) lyguma, Pietryčių (Merkio - Katros - Baltosios Ančios) lyguma. Lietuvoje apie pusę žemės ūkio naudmenų ploto sudaro lygumos, kitą pusę - banguotas (šlaitai - 2-50) apie 32 % , kalvotas (šlaitai - 5-120) - 17 % , labai kalvotas (šlaitai daugiau kaip 12 0) - 3 % reljefas.

Paviršiniame Žemės sluoksnyje, veikiamame klimato, augalijos susiformavo dirvožemiai. Dirvožemis yra viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, susidaręs iš gimtosios uolienos, veikiant dirvodaros procesams. Jame gali augti augalai ir duoti derlių. Lietuvos dirvožemių amžius yra apie 12 - 14 tūkst. metų. Maždaug 20 cm storio derlingam sluoksniui susidaryti reikia 1500 - 7400 metų. Šio proceso intensyvumui įtakos turi kritulių kiekis, augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Lietuvos klimato sąlygomis toks ariamos žemės sluoksnis "subręsta" per 4 - 6 tūkstančius metų. Sunaikinti tokį sluoksnį erozija gali per 10 - 25 metus. Tai turi žinoti žemdirbiai.

Dirvožemis sudarytas iš kietosios, skystosios, dujinės ir gyvosios dalies. Kietąją dirvožemio dalį sudaro daugiausia mineralinės medžiagos. Dirvožemiai skirstomi į sunkius (molio), vidutinio sunkumo (priemolio) ir lengvus (priesmėlio, smėlio). Lengvuose dirvožemiuose yra daugiau silicio, sunkiuose - aliuminio, geležies, kalcio, magnio, fosforo ir mikroelementų. Kietosios dirvožemio dalies organinės medžiagos yra įvairių yrimo stadijų augalų ir gyvūnų likučiai, humusas. Yrant dirvožemyje organinėms medžiagoms, jose esantis azotas (N) įgyja augalams prieinamas formas. Įvairaus dydžio, formos ir kokybinės sudėties trupinėliai sudaro dirvožemio struktūrą. Agronominiu požiūriu geriausia yra ta struktūra, kurios trupinėliai atsparūs vandeniui ir mechaniniam poveikiui.

Skystoji dirvožemio dalis yra dirvožemio vanduo su jame ištirpusiomis mineralinėmis bei organinėmis medžiagomis ir dujomis. Ši dirvožemio dalis aprūpina augalus vandeniu ir maistingomis medžiagomis.J ei dirvožemio tirpalo reakcija per daug rūgšti arba per daug šarminė, augalai blogai auga.

Dujinė dirvožemio dalis - tai oras, kuris sudarytas iš azoto (70 - 80 %), deguonies (1 - 20 %), anglies dvideginio (1 - 15 %), truputis amoniako, sieros vandenilio ir metano.

Tik iš pažiūros atrodo, kad dirvožemyje gyvybės nedaug. Gyvą dirvožemio dalį sudaro įvairūs gyvi individai. Viename arbatiniame šaukštelyje dirvos yra 1 - 5 milijardai bakterijų, 10 - 20 milijonų siūlinių grybelių, 0,5 - 1 milijonas pirmuonių ir šimtai smulkių kirmėlyčių (nematodų). Ši nematoma žmogui gyvybė gerina dirvos kokybę. Tai žinodamas , žmogus negali deginti žolės pavasarį, nes žūva visi gyvi individai dirvoje. Sumažėja dirvos kokybė. Gyvūnai permala didžiulius kiekius nuokritų ir kitų organinių liekanų. Aktyviai šį darbą atlieka sliekai. Aristotelis juos pavadino žemės žarnomis, nes 1 ha miško teritorijoje pro savo žarnyną sliekai pervaro 500 t dirvos. Po to joje atsiranda 5 kartus daugiau azoto, 7 kartus - fosforo, 11 kartų - kalio tirpių junginių. Sliekų išmatos gerina dirvą, o pro išraustus kanalėlius geriau cirkuliuoja deguonis.

Žymus vokiečių chemikas Justas Lybigas dar 1940 metais pasakė, kad nacijos žlugimą nulemia dirvožemio nualinimas ir jo sunaikinimas. Dirvožemis yra sudėtingiausia kraštovaizdžio dalis, nes sąveikauja su vandeniu, oru, augalija, gyvūnija ir žmogaus sukurtais statiniais. Žmogaus sąlytis su žeme tiesioginis, nes ūkininkas ją aria, tręšia, sėja ar sodina įvairias kultūras, kovoja su piktžolėmis ir augalų kenkėjais. Dirvos kokybė (sveikata) priklausys nuo to su kokia atsakomybe bus atlikti šie darbai.

Jei žemė bus švari, tai ir žmogus bus sveikesnis. Norint išsaugoti kokybišką žemę , reikia parinkti tinkamą ir lengvą žemės ūkio techniką, kuri nesugadintų dirvožemio struktūros. Trąšas naudoti tik organines ir stengtis nepertręšti augalų. Pavyzdžiui, azoto pertekliaus augalai neįsisavina ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, jau buvo žinoma prieš šimtą metų. Bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Patekę nitratai į žmogaus organizmą virsta nitritais, o šie rūgščioje aplinkoje , reaguodami su baltymais sudaro nitrazaminus - kancerogenines medžiagas (sukeliančios vėžinius susirgimus). Nitritai iki dešimt kartų toksiškesnį už nitratus.

Chemijos pramonė siūlo įvairių medžiagų žemės ūkiui, viena iš jų tai pesticidai. Dar 1974 m. JUNESCO tarptautinėje programoje " Žmogus ir biosfera " buvo paskelbti žmogaus sveikatai pavojingiausi " streso indeksai ". Pirmuoju numeriu šiame sąraše įrašyti pesticidai. 2000 m. Lietuvos žemės ūkyje buvo sunaudota 1522 t pesticidų preparatų. Medikai pastebėjo, kad tuose rajonuose, kur intensyviai naudojami pesticidai, žmonės dažniau serga virškinimo trakto, nervų, širdies ir kraujagyslių ligomis, padaugėja apsigimimų.

Dirvožemį teršia ir šiukšlynai. Vienam gyventojui Lietuvoje tenka 1,5 m3 įvairių šiukšlių. Lietuvoje dar gausu neekologiškų sąvartynų. Žalinga sąvartyno įtaka aplinkai pasireiškia net 20 - 30 metų po jo uždarymo. Todėl džiugu, kad įstojus į Europos Sąjungą atsiranda galimybė geriau tvarkyti atliekas ir mūsų šalyje. Žmogus turi pats suvokti, kad norint gyventi geriau ir švariau, reikia viską naudoti saikingai, atliekas rūšiuoti ir stengtis jas perdirbti į antrinį produktą. Japonijoje buitines atliekas gyventojai rūšiuoja į 32 kategorijas, po to jas surinkę perdirba. Kiek šiukšlių dėžių turime mes namuose?

Dažnai šiukšles užkasame į žemę, alindami ją. Žinokite, kad popierius visiškai suirs tik po dviejų metų, konservų dėžutė - po devyniasdešimt metų, polietileninis maišelis - po dviejų šimtų metų, o stiklas išliks daugiau kaip tūkstantmetį.

Kasmet Lietuva švenčia Žemės dieną - kovo 20 - tąją. Tai Žemės gimtadienis. Kiekvienas žmogus turėtų padovanoti Žemei po gerą darbą, nes dažnai patys skriaudžiame Ją.

Vanduo yra gyvybės egzistavimo pagrindas. Vanduo senovėje lietuvių buvo gerbiamas, upės ir ežerai buvo laikomi šventais. Lietuva yra perteklinės drėgmės zonoje. Čia iškrinta vidutiniškai 675 mm kritulių per metus. Drėgniausia vieta yra Šilalės rajone esanti Laukuva (vidutinis metinis kritulių kiekis 820 mm). Mažiausiai kritulių iškrinta Marijampolėje - vidutiniškai vos 603 mm per metus. Apie 70 % kritulių iškrinta šiltuoju metų laiku - nuo balandžio iki spalio mėnesio.

Lietuva pasipuošusi upėmis, kurių ilgesnių nei 10 km yra 758. Upes galima sugrupuoti į Nemuno, Mūšos - Nemunėlio, Ventos, Baltijos pajūrio ir Dauguvos baseinus. Pagrindinis yra Nemuno baseinas, kuris užima 73 % visos teritorijos. Dvi pagrindinės jo upės yra Nemunas, sudarantis 81 % , ir Neris - 23 % visos teritorijos nuotėkio. Kiti upių baseinai yra nedideli ir išsidėstę Lietuvos pakraščiuose. Ilgiausia Lietuvos upė yra Nemunas, kurios ilgis siekia 937 km, tačiau Lietuvos teritorijoje jos ilgis sudaro 475 km.

Padidėjo upių tarša dėl žemės ūkio vykdomos veiklos. Į upes pateko mineralinės trąšos, nutekamieji fermų vandenys, kurie paskatino vandens augalų plitimą, tuo skatindami upių užaugimą ir dumblėjimą. Didelę žalą Lietuvos upėms padarė melioracija. Nusausintos žemės plotas Lietuvoje sudaro beveik pusę šalies teritorijos. Labiausiai nukentėjo lygumos - intensyvios žemdirbystės plotai. Čia išliko vos 5 - 6 % natūralių neištiesintų upelių. Joniškio, Pakruojo, Panevėžio, Kėdainių rajone natūralių upelių liko vos dešimtosios procento dalys, o kai kur visai neliko.

Lietuvoje yra apie 6000 ežerų, kurie sudaro 1,5 % viso Lietuvos ploto. Daugiau kaip 80 % visų ežerų susitelkę kalvoto Baltijos kalnyno ribose, ypač Aukštaičių aukštumoje. Be natūralių ežerų, Lietuvoje yra 3400 dirbtinių ežerų - tvenkinių ir kūdrų. Lietuvos krantus skalauja Baltijos jūra, kuri užima 0,1 % pasaulio vandenyno. Jos pakrantėse gyvena 150 mln gyventojų, taip pat ir mes - lietuviai. Kiekvienais metais pirmą rugsėjo sekmadienį švenčiama Baltijos jūros diena. Tikslas vienas - išsaugoti ją švarią ateities kartoms.

Aplinkoje vanduo gali išsivalyti pats, tik žmogui reikia netrukdyti: atmosferoje vanduo atsinaujina per 9 paras, upių vagose - per 12 parų, dirvoje - per metus, požeminiai vandenys - per 5000 metų. Kai vanduo labai užterštas, savaiminis vandens išsivalymas nebevyksta. Vanduo yra būtinas mitybos elementas. Suaugusio žmogaus organizme vanduo sudaro apie 70 % nuo bendro svorio. Jis reikalingas gyvybei palaikyti. Sumažėjus organizme 1 - 2 % vandens jaučiamas troškulys. Netekus 5 % vandens aptemsta sąmonė, o netekus 12 - 20 % - organizmas žūva. Per parą žmogui reikia 2,5 l vandens. Be vandens negali išgyventi ir gyvūnai, ir augalai.

Lietuva turtinga ir požeminio vandens ištekliais. Bendri išžvalgyti požeminio vandens ištekliai Lietuvoje sudaro per 500 milijonų m3 per metus. Sumažėjus vandens naudojimui, bendras metinis šiuo metu sunaudojamo požeminio vandens kiekis sudaro tik apie ketvirtadalį galimo naudoti požeminio vandens kiekio.

Geriamą vandenį kaimo vietovėje užteršia pesticidai, trąšos, tvartų nuotekos. Išsitirkite savo šulinio vandenį, sužinokite kokia jo kokybė, nes vandenį vartojate kiekvieną dieną. Oras yra žemutinių atmosferos sluoksnių dujų mišinys. Jo sudėtyje daugiausia azoto (78 %) ir deguonies (21 %). Žmogus be oro gali išgyventi tik keletą minučių, todėl šis kraštovaizdžio komponentas svarbus . Kiekvieną dieną per plaučius žmogus prafiltruoja 12 m3 oro. Gyvendamas kaimo vietovėje žmogus kvėpuoja švaresniu oru, negu miestietis. Tačiau ir kaimo vietovėje išskirtos tokios orą teršiančios gamybos šakos, kaip žemės ūkis, namų ūkis ir transportas. Išskirti kvėpuojamajame ore pagrindiniai teršalai tai dulkės, sieros dioksidas, azoto oksidai, smalkės ir formaldehidas.

Žemės ūkis labiausia aplinkos orą teršia amoniaku (NH3), kurio emisijos išmetimas į aplinką) sudaro apie 96 % visų amoniako emisijų. Žemės ūkiui tenka 45 % metano (CH4) emisijų, daugiausia iš gyvulių ir paukščių fermų. Šios dujos pasklidę į atmosferą sukelia klimato atšilimą.

Užterštas oras daro neigiamą įtaką žmogui - tai vėžinių ligų sukėlimas, ypač plaučių ir kvėpavimo takų, didina nervinę įtampą, mažina dėmesį, darbingumą, gali sutrumpėti žmogaus amžius nuo 5 iki 10 metų.

Neįsivaizduojame mūsų kraštovaizdžio be augalų. Planetoje auga apie 500 tūkst. augalų rūšių, o žmogus naudoja tik apie 23 tūkstančius. Augalai turi didelę reikšmę supančiai aplinkai, tuo pačiu ir žmogui. Augaluose vykstant fotosintezės procesui iš oro paimamas anglies dvideginis , o grąžinamas deguonis. Vienas lapuotis medis pagamina tiek deguonies, kiek jo reikia trims žmonėms. 1 ha poilsio parkas per metu sunaudoja 58 t anglies dioksido, o atiduoda 49 t deguonies. Kai kurie augalai išskiria medžiagas, kurios naikina mikroorganizmus (fitoncidus) - tai pušys, eglės, ąžuolai, kai kurios varpinės žolės (raudonieji eraičinai, baltosios smilgos).

Augalai sulaiko 20 - 80 % dulkių. Geriausiai sugeria dulkes tokie augalai, kurių šiurkštūs arba plaukuoti lapai - tai kalninės guobos, sidabrinės liepos, žvilgantys kauleniai. Augalai reguliuoja terminį aplinkos režimą. Karštą vasaros dieną žmones vargina kaitra ir vilioja pavėsis. Tik apie 10 % saulės spindulių po savo lajomis praleidžia tankūs medžiai. Šiltame ore želdiniai mažina pastatų, grindinių paviršiaus temperatūrą ir truputį atvėsina orą.

Augalai reguliuoja vėjo greitį aplinkoje. Jei norime apsisaugoti nuo vėjų, sodinkime paprastuosius skroblus, paprastuosius klevus, paprastuosius lazdynus. Želdiniai tarsi filtras sulaiko ir sugeria triukšmą. Nustatyta, kad sulapojusių medžių juosta sumažina triukšmą. Arčiau triukšmo šaltinio reikia sodinti žemus augalus, o toliau - aukštesnius.

Augalai puošia aplinką ir auklėja žmogų estetiškai. Žmogaus aplinkoje turi gyventi įvairūs augalai, nes jie padeda sukurti žmogui sveiką ir gražią aplinką. Nustatyta, kad augalų draugijoje nyksta sresas, stiprėja imuninė sistema. Daugybė žmonių gyvai bendrauja su gėlėmis, medžiais, krūmais. Augalai daug geriau veša tose šeimose, kurių nariai vienas su kitu elgiasi gerai, kur tvyro meilė.

Šiandien įvairių medžių mediena naudojama terapinėje praktikoje. Kiekvienos rūšies medienos natūralus spinduliavimas, gali išlaisvinti žmogaus energijas ir panaikinti atsiradusias blokadas, pavyzdžiui, beržo vibracijos padeda žmonėms, kurie negali pakęsti savęs,o negatyvius savo jausmus užkrauna kitiems. Kaštonas moko būti linksmu ir žvaliu, ąžuolas moko suvokti likimo priežastis. Jau žinoma, kad augalų kvapai gydo efektyviau nei gydomosios vaistažolių arbatos. Savo aplinkoje auginkite levandas.

Į Lietuvos raudonąją knygą (1992 m.) įtraukta 210 retų ir nykstančių augalų rūšių. Ūkininko aplinkoje galima rasti retų ir vertingų augalų, kurie yra saugotini. Skandinavijos šalyse siekiama, kad natūrali augalija augtų ūkininko sodybos teritorijoje. Grįžta natūralizmas šalia žmogaus, nes esame gamtos dalis.

Jei yra įvairesnė augmenija ūkininko sodyboje, tai tokiose vietose daugiau vabzdžių, paukščių, ir gyvūnų rūšių, o tai labai svarbu biologinės įvairovės požiūriu. Buvo atlikti tyrimai Lietuvos ekologiniuose ūkiuose ir pasirinkta jų apie 10 %. Tyrimai parodė, kad juose yra apie 72 % inkilų. Daugiausia ūkininkai turi po 2 inkilus, tačiau rasta ir po 4 - 5 inkilus. Kai kurie ūkininkai savo sodybose turėjo iki 15 inkilų. Gandras yra Lietuvos nacionalinis paukštis. Gandralizdžių rasta apie 20 % ūkių. Žiemos metu visuose ūkiuose kabinamos lesyklos. Ūkininkai nurodė, kad ūkiuose lankosi ir gyvena 32 paukščių rūšys. Paukščiai minta įvairiais kenkėjais, todėl yra viena iš pagrindinių apsisaugojimo priemonių nuo jų soduose ir daržuose. Nuo seno lietuvių sodybose auginami naminiai gyvuliai, su kuriais žmogų sieja tamprūs saitai. Naminiai gyvūnai kaime tapo tarsi ūkio bendrijos dalimi, jie turi ir psichologinį bei sveikatingumo poveikį. Taip teigia ekologinių ūkių šeimininkai Vakarų šalyse. Viena iš sąlygų gerai jaustis šiame pasaulyje - gyvūnų globojimas. Sąlytis su naminiais gyvūnais yra tam tikra psichoterapija žmogaus sielai.

Ekologiniai ūkiai užsienyje įsitraukia į socialinių problemų sprendimą (globojami psichikos negalią turintys vaikai, jaunimas, kurių sužalotos sielos vienokių ar kitokių negandų), todėl jie stengiasi auginti įvairius naminius gyvūnus. Ūkininkai teigia, kad kiekvienas gyvūnas turi įtakos ir teigiamai veikia atskiras žmogaus kūno dalis ar organus. Arklys suteikia tvirtumo žmogaus raumenims, karvė - ramybę, gerą virškinimą. Ožka gerai veikia kepenis, o avis - inkstus. Kiaulė gerina skrandžio veiklą, katė - širdies, o šuo - plaučių. Žąsis globoja mūsų žandikaulio veiklą, o antis - nosį, vištos - akis.Balandžiai teigiamai veikia žmogaus smegenis, o bitės - tarsi valdo visas mintis.

Tai tarsi sakyte sako mums, jog turime suvokti gyvybės įvairovės reikšmę ir ją saugoti. Žmogus yra protingiausia būtybė, todėl globodamas visą gyvąją gamtą ,jis sukurs ir sau sveikus namus.

Kraštovaizdyje randama ir žmogaus kūrinių, tai pastatai, kurie įsilieja į aplinką. Agenda 21 programoje (Jungtinių tautų programa 1992 m.) yra vienas iš reikalavimų sveikai aplinkai - tai saugi ir taiki pastogė., kuri yra būtina sąlyga žmogaus sveikatai. Apie 1000 mln. kaimų gyventojų būsto būklė kelia problemų sveikatai dėl perkrovos, vandentiekio, sanitarinių mazgų, maisto viryklių neatitikimų svarbiems higienos reikalavimams. PSO numatė svarbiausius reikalavimus saugiam būstui, kurie turi įtakos fizinei ir dvasinei žmonių sveikatai. Saugaus būsto savybės:

• būsto konstrukcija turi apsaugoti gyventojus nuo temperatūros svyravimų, triukšmo, dulkių, lietaus, vabzdžių ir graužikų;
• tiekiamas vanduo savo kokybe ir kiekybe turi tenkinti poreikius;
• efektyvus sanitarinių mazgų aptarnavimas, atliekų surinkimas;
• saugi būsto aplinka, izoliacija nuo teršalų, drenažo sistemos;
• pakankama gyvenamojo ploto norma, siekiant sumažinti pavojų kvėpavimo sistemos ligomis, tuberkulioze;
• švarus patalpų oras, neteršiamas maisto gamybai ir apšildymui naudojamais degalais;
• saugaus maisto ruošimo ir jo saugojimo nuo užkratų galimybės;
• patalpų higiena, užtikrinanti saugumą nuo namuose tarpstančių ligų sukėlėjų;
• būste įrengta darbo vieta dėl laikomų toksinių ar pavojingų cheminių medžiagų ar naudojamų įrengimų turi nekelti pavojaus namo gyventojų sveikatai.

Nepasitenkinimas patalpų ir namų aplinkos kokybe ir saugumu, neatitikimas poreikių kelia psichosocialines problemas, įtampą, žaloja sveikatą.

Naujai statant namus, reikia:

1. įsitikinti, ar siūlomos statybos vietoje nėra paslėptų pavojų , tokių kaip aukšti gruntiniai vandenys, dirvos tarša dėl buvusių sąvartynų ar kitų atliekų;

2. įsitikinti, ar užsakovai žino rizikos veiksnius, kuriuos būtina įvertinti parenkant projektą, statybos medžiagas, įrenginius, termoizoliaciją bei užtikrinant lengvą patalpų valymą;

3. patikrinti lokalią (vietinę) oro taršą prieš nutariant įrengti ar patvirtinant standartus pastato ventiliacijai;

4. patikrinti pastatą ir visas būtinas paslaugas prieš leidžiant pastatą eksploatuoti.

Statant būstus reikėtų harmoningai įsilieti į kraštovaizdžio erdvę, prisiminti lietuviškus papročius ir juos išsaugojant panaudoti būsto ir aplinkos sutvarkymo tradicijas.

Žmogus bus sveikesnis tuomet, kai jis didžią savo laiko dalį praleis gamtoje, savo vykdoma veikla nekels pavojaus aplinkai, globos gyvąją gamtą ir suvoks, kad pats yra gamtos dalis.

Staripsnio autorė: Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto Želdinių ir agrotechnologijų katedros lektorė Jolanta Margelienė

www.ukininkas.lt